Garsaus olandų tapytojo Vincento van Gogo gyvenimo istorija yra viena iš labiausiai jaudinančių ir dramatiškiausių visoje pasaulio meno istorijoje. Šiandien jo darbai puošia prestižiškiausių muziejų sienas, o privatūs kolekcionieriai už juos pasiryžę mokėti dešimtis ar net šimtus milijonų eurų. Tačiau realybė, kurioje gyveno pats kūrėjas, buvo visiškai kitokia. Per savo gana trumpą, vos trisdešimt septynerius metus trukusį gyvenimą, jis nuolat grūmėsi su skurdu, prasta mityba, psichikos ligomis ir visuomenės atstūmimu. Istoriniai šaltiniai teigia, kad per visą savo karjerą jam pavyko parduoti vos vieną ar kelis paveikslus, o jo novatoriškas genijus liko visiškai nesuprastas to meto amžininkų. Šis stulbinantis, kone ironiškas kontrastas tarp autoriaus patirto gilaus nepritekliaus ir dabartinės jo kūrinių astronominės finansinės bei kultūrinės vertės kelia natūralų smalsumą meno tyrinėtojams ir mėgėjams. Kokie istorinių, kultūrinių ir psichologinių aplinkybių veiksniai lėmė tokį radikalų požiūrio pasikeitimą ir kodėl būtent šio kūrėjo potėpiai dabar pasaulinėje meno rinkoje vertinami lyg grynas auksas?
Šio išskirtinio menininko kelias į tapybą nebuvo nei tradicinis, nei lengvas. Skirtingai nei daugelis kitų to meto pripažintų meistrų, jis nepradėjo mokytis tapyti ankstyvoje vaikystėje ar paauglystėje. Jo kūrybinis palikimas, kurį sudaro daugiau nei du tūkstančiai meno kūrinių, įskaitant apie devynis šimtus aliejinės tapybos darbų bei daugybę eskizų, buvo sukurtas per itin trumpą laikotarpį – vos per vieną dešimtmetį. Šis neįtikėtinas, kone karštligiškas produktyvumas, nuolat lydimas dvasinių kančių ir nevilties, paliko ryškų, pulsuojantį pėdsaką kiekvienoje drobėje. Norint iš tiesų suprasti, kodėl tarptautinė meno rinka, investuotojai ir paprasti meno mylėtojai šiandien taip aukštiną jo kūrybą, būtina pažvelgti ne tik į unikalią tapybos techniką ar spalvų teoriją, bet ir į patį žmogų. Jo asmeninis gyvenimas, vidiniai demonai ir tragiška lemtis laikui bėgant tapo neatsiejama, mistifikuota jo meno vertės ir žavesio dalimi.
Ankstyvieji metai ir dvasinės paieškos
Prieš paimdamas į rankas teptuką ir nuspręsdamas tapti profesionaliu menininku, Vincentas išbandė daugybę skirtingų profesijų, ieškodamas savo tikrojo pašaukimo. Jis kelerius metus dirbo meno kūrinių pardavėju didelėje įmonėje Hagoje, Londone ir Paryžiuje, vėliau išbandė mokytojo ir knygyno pardavėjo duoną. Galiausiai jį patraukė religija – jis tapo pamokslininku itin skurdžiame kalnakasių regione Borinaže, Belgijoje. Būtent ten, gyvendamas baisiomis sąlygomis, apsuptas neapsakomo skurdo, ligų ir sunkiai dirbančių žmonių, jis pajuto gilią, egzistencinę empatiją atstumtiesiems ir kenčiantiems. Ši nuoširdi atjauta vėliau tapo vienu svarbiausių jo kūrybinio įkvėpimo variklių.
Jo ankstyvieji tapybos darbai, sukurti grįžus į Nyderlandus, drastiškai skiriasi nuo tų ryškių šedevrų, kuriuos pasaulis žino šiandien. Tokie kūriniai kaip garsusis paveikslas „Bulvių valgytojai“, pasižymi itin tamsiomis, niūriomis, žemiškomis spalvomis ir grubiais, pavargusiais valstiečių veidais. Tai nebuvo idealizuotas ar romantiškas pasaulis, kurį mėgo vaizduoti to meto akademizmo atstovai; tai buvo atšiauri, purvina realybė, kurią jis matė aplink save ir jautė savo širdimi. Nors tuo pat metu Prancūzijoje jau sparčiai populiarėjo ir klestėjo impresionizmas, žaidžiantis natūralia saulės šviesa, lengvais potėpiais ir ryškiomis, švariomis spalvomis, olandų kūrėjas iš pradžių liko ištikimas sunkesnei Šiaurės Europos tapybos tradicijai. Tačiau būtent šis gilus, nesuvaidintas emocinis ryšys su vaizduojamais objektais ir žmonėmis padėjo tvirtą psichologinį pamatą vėlesniems jo šedevrams. Šiandien meno kritikai ir vertintojai vieningai pabrėžia, kad be šio emociškai sunkaus, realistiško ankstyvojo etapo niekada nebūtų atsiradęs tas išskirtinis gilus psichologizmas, kuris daro jo vėlyvuosius darbus tokius įtaigius ir brangius.
Unikalus stilius ir revoliucija tapyboje
Lemtingas posūkis menininko karjeroje įvyko jam persikėlus į Paryžių, kur gyveno jo brolis Teo, o vėliau – į saulėtą Pietų Prancūziją, Arlio miestą. Paryžiuje susipažinęs su impresionistų ir besiformuojančių postimpresionistų (tokių kaip Polis Gogenas, Žoržas Sera) darbais, jis staiga atrado neįtikėtiną, transformuojančią spalvų galią. Jo paletė akimirksniu pašviesėjo, išnyko rudi ir pilki atspalviai. Tačiau, skirtingai nei impresionistai, jis nenaudojo ryškių spalvų vien tam, kad fiziškai tiksliai atvaizduotų gamtą, kraštovaizdį ar praeinantį šviesos žaismą. Jam spalva tapo kur kas galingesniu ginklu – asmenine priemone išreikšti stiprias vidines emocijas, dvasines būsenas ir subjektyvų pasaulio matymą.
Siekdamas dar didesnio ekspresyvumo, jis pradėjo naudoti ir tobulinti vadinamąją „impasto“ techniką. Dažai ant drobės buvo tepami tokiais storais, reljefiniais sluoksniais – dažnai naudojant ne tik teptuką, bet ir paletės peilį ar net spaudžiant dažus tiesiai iš tūbelės – kad paveikslas iš plokščio vaizdo įgaudavo akivaizdžią trimatę tekstūrą. Žiūrint į jo originalius darbus muziejuje, šviesa atsimuša į iškilusius dažų kalnelius, ir atrodo, kad dažai vis dar juda, pulsuoja nepaprasta gyvybe ir energija. Šis grubus, bet be galo aistringas fizinis kontaktas su drobe tapo jo vizitine kortele ir revoliuciniu žingsniu meno istorijoje.
Spalvų psichologija Van Gogo kūryboje
Subrendusio autoriaus paletėje ypatingą vietą užėmė ir nuolat dominavo dvi pagrindinės, stipriai kontrastuojančios spalvos: ryški geltona ir gili mėlyna. Geltona spalva jam turėjo beveik sakralinę reikšmę – ji simbolizavo saulę, neblėstančią gyvybę, dvasinę šilumą, viltį ir paties Dievo artumą. Tai ypač ryškiai ir akivaizdžiai atsiskleidžia visame pasaulyje garsiame „Saulėgrąžų“ cikle bei paveiksle „Geltonas namas“. Tuo tarpu mėlyna – varijuojanti nuo švelnių žydrų tonų iki gilių, tamsių kobalto ir ultramarino atspalvių – atspindėjo kosminę begalybę, paslaptingą naktį, ramybę, bet kartu ir slegiančią melancholiją, kaip matome neprilygstamame šedevre „Žvaigždėta naktis“.
Toks drąsus, nerealistinis, grynai simbolinis spalvų naudojimas padarė milžinišką, tiesiog neapskaičiuojamą įtaką vėlesnėms dvidešimtojo amžiaus meno srovėms. Šiandieniniai meno ekspertai pastebi, kad jo unikalus gebėjimas per iškraipytą formą ir rėkiančią spalvą tiesiogiai perteikti žmogaus egzistencijos trapumą, vienatvę ir tuo pačiu grožį yra viena pamatinių priežasčių, kodėl jo darbai yra tokie vertingi. Tai ne šiaip gražūs, dekoratyvūs paveikslai, skirti papuošti svetainės sieną; tai atviros, kenčiančios ir mylinčios žmogaus nervų sistemos atspindys drobėje, kuris giliai paliečia kiekvieną žiūrovą.
Tragiška asmenybė ir mitologijos kūrimas
Praktiškai neįmanoma kalbėti apie šio kūrėjo paveikslų šiuolaikinę šimtamilijoninę vertę, neatsižvelgiant į jo giliai sukrečiančią asmeninę dramą. Moderni meno rinka, ypač kalbant apie aukščiausio lygio aukcionus, labai dažnai perka ne tik patį estetinį kūrinį, bet ir intriguojančią, unikalią istoriją, kuri slepiasi už jo sukūrimo. Kentėjęs nuo daugybės psichologinių problemų, menininkas nuolat jautėsi siaubingai vienišas, izoliuotas ir visiškai nesuprastas aplinkinių.
Tragiškas sprendimas nusipjauti dalį kairiosios ausies po aštraus ir emociškai sekinančio konflikto su kartu gyvenusiu kolega, garsiu tapytoju Poliu Gogenu, tapo vienu žinomiausių, labiausiai aptarinėjamų ir mitologizuojamų epizodų visoje pasaulio meno istorijoje. Po šio įvykio sekė gydymas psichiatrijos ligoninėje, o galiausiai jo audringas gyvenimas baigėsi mirtimi nuo šautinės žaizdos krūtinėje. Kad ir kaip ten būtų, šis pasmerktas „kenčiančio genijaus“ archetipas per dešimtmečius tapo galingu kultūriniu reiškiniu ir netgi savotišku rinkodaros varikliu. Žmonės nori prisiliesti prie šios neįtikėtinos kančios, kuri transformavosi į genialų grožį.
Papildomo, neįkainojamo intymumo ir pridėtinės vertės šio autoriaus darbams suteikia stebuklingai išlikę asmeniniai laiškai. Didžioji dalis šių laiškų buvo rašyti mylimam jaunesniajam broliui Teo, kuris dirbo meno prekeiviu ir visą gyvenimą rėmė jį finansiškai, be to, siuntė jam drobes ir dažus. Šie laiškai yra be galo jautrūs ir detalūs. Jie atskleidžia neįtikėtiną autoriaus intelektą, apsiskaitymą, gilią filosofiją ir labai sąmoningą požiūrį į savo sudėtingą kūrybinį procesą. Skaitant laiškus darosi visiškai aišku, kad jis nebuvo tiesiog pamišėlis, atsitiktinai drabstantis dažus ant drobės priepuolio metu; jis buvo kryptingai, metodiškai ieškantis naujos meninės kalbos vizionierius, puikiai supratęs savo atradimų svarbą.
Rinkos transformacija: nuo neįvertinimo iki rekordinių aukcionų
Įdomu tai, kad pats autorius giliai širdyje tikėjo savo darbo prasme ir viename laiške pranašingai rašė, kad ateityje jo paveikslai tikrai bus vertinami labiau už dažus, kuriuos jis sunaudojo jiems nutapyti. Ši kukli pranašystė išsipildė su tokiu kaupu, kokio jis negalėjo net įsivaizduoti. Tačiau po tragiškos jo mirties, o praėjus vos pusmečiui – ir brolio Teo mirties, atrodė, kad šis didžiulis kūrybinis palikimas gali būti amžiams pamirštas. Didžiausias, istorinis nuopelnas už jo dabartinį pasaulinį pripažinimą tenka vienai nepaprastai moteriai – jo brolio Teo našlei Johanai van Gog-Bonger.
Likusi viena su mažu vaiku, ji paveldėjo didžiulę, niekam tuo metu nereikalingą paveikslų kolekciją ir dėžes asmeninių laiškų. Vietoj to, kad atsikratytų šio palikimo, būtent ji pradėjo nenuilstamai ir strategiškai dirbti. Johana sistemingai organizavo parodas, skolino kūrinius įvairiems muziejams, kantriai mezgė ryšius su įtakingais meno kritikais, galerijomis ir kruopščiai vertė bei publikavo išsaugotus brolių laiškus. Jei ne jos genialus strateginis mąstymas, beribis atkaklumas ir tikėjimas kūrinių verte, šiandien šie šedevrai galbūt vis dar dūlėtų kur nors tamsioje palėpėje ar būtų tiesiog sunaikinti. Jau dvidešimtojo amžiaus pradžioje, ypač po didžiulės parodos Amsterdame 1905 metais, pasaulinis susidomėjimas pradėjo sparčiai augti, o kūrinių kainos ėmė kilti eksponentiškai. Kolekcionieriai galiausiai suprato, kad šių inovatyvių darbų pasiūla yra labai ribota, o jų estetinė bei istorinė vertė tiesiog neįkainojama.
Brangiausiai parduoti šedevrai
Prestižiniuose tarptautiniuose meno aukcionuose šio olandų meistro darbai nuolat, dešimtmetis po dešimtmečio, muša pasaulinius kainų rekordus. Keli ryškiausi istoriniai pardavimų pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kaip aukštai šiandieninė rinka vertina šį neprilygstamą, laiko patikrintą palikimą:
- „Daktaro Gašė portretas“ (1890) – Šis ikoniškas darbas 1990 metais Niujorke, „Christie’s“ aukcione, buvo parduotas už daugiau nei aštuoniasdešimt dviejų milijonų JAV dolerių. Tuo metu tai buvo absoliutus meno rinkos rekordas. Paveikslas, kuriame vaizduojamas paskutiniais mėnesiais menininku besirūpinęs gydytojas, spinduliuoja ramybe ir tuo pat metu nepaaiškinamu, persmelkiančiu liūdesiu.
- „Vilkdalgių laukas“ (1889) – Nutapytas tuo metu, kai autorius savanoriškai gydėsi psichiatrijos ligoninėje Sen Remi de Provanse, šis ryškiaspalvis, gyvybe ir pavasario viltimi trykštantis šedevras 1987 metais buvo įsigytas už penkiasdešimt tris milijonus dolerių.
- „Darbininkas lauke“ (1889) – Palyginti neseniai, 2017 metais, šis išraiškingas darbas viešame aukcione vėl prikaustė pasaulio dėmesį ir pasiekė daugiau nei aštuoniasdešimties milijonų dolerių sumą. Tai dar kartą patvirtino nesenstančią stabilią autoriaus kūrybos paklausą ir vertę tarp elitinių kolekcionierių.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
-
Kodėl menininkas per savo gyvenimą nepardavė daugiau paveikslų?
Jo unikali tapybos technika ir kūrybos stilius buvo gerokai pralenkę savo laiką. Tuometinėje devyniolikto amžiaus pabaigos meno rinkoje dominavo konservatyvus akademizmas, realizmas ir ankstyvasis, tradicinis impresionizmas. Jo storai tepami dažai, sąmoningai iškraipytos proporcijos ir nenatūralios, akį rėžiančios spalvos tuometiniams pirkėjams atrodė neprofesionaliai ir pernelyg šokiruojančiai.
-
Koks yra pats brangiausias jo paveikslas šiandien?
Nors viešuose ir oficialiuose aukcionuose „Daktaro Gašė portretas“ išlieka vienu iš pačių brangiausių kada nors parduotų darbų, neoficialiai kalbama, kad uždari, privatūs pardavimai galėjo pasiekti ir gerokai didesnes, neatskleistas sumas. Be to, patys garsiausi darbai, tokie kaip „Žvaigždėta naktis“ ar „Saulėgrąžos“, priklauso valstybiniams muziejams ir yra iš esmės neįkainojami.
-
Ar tikrai tiesa, kad jis nusipjovė visą ausį?
Meno istorikai ir medicinos ekspertai iki šiol aistringai ginčijasi dėl šio dramatiško fakto detalių. Dauguma naujausių istoriniais dokumentais paremtų tyrimų rodo, kad po ginčo su Gogenu jis tikriausiai nusipjovė tik kairiosios ausies spenelį arba dalį apatinės jos pusės, o ne visą ausies kaušelį. Nepaisant to, šis incidentas vis tiek liudija apie be galo sunkią, nekontroliuojamą psichologinę krizę.
-
Kodėl kai kurių jo paveikslų geltona spalva atrodo kitaip nei anksčiau?
Tapydamas jis itin gausiai naudojo tuo metu neseniai išrastą ir rinkoje pasirodžiusį chromo geltonos spalvos pigmentą, kuris leido pasiekti neregėtai ryškų, šviesų, saulėtą atspalvį. Deja, dėl sudėtingos cheminės šio pigmento sudėties ir reakcijos su oru, bėgant metams ši spalva negrįžtamai tamsėja ir ruduoja. Todėl šiandien muziejuose matome šiek tiek pakitusius, tamsesnius kūrinius nei tuos, kuriuos matė pats autorius.
Nesenstantis palikimas ir įtaka šiuolaikiniam menui
Žvelgiant iš ilgos istorinės laiko perspektyvos, olandų genijaus įtaka pasaulio vizualiajai kultūrai yra tiesiog milžiniška ir sunkiai išmatuojama. Jis ne tik tiesiogiai padėjo tvirtus pamatus dvidešimtojo amžiaus ekspresionizmui ir fovizmui, bet ir iš esmės negrįžtamai pakeitė visos visuomenės supratimą apie tai, kas apskritai yra menas ir koks jo tikslas. Iki jo epochos buvo plačiai manoma, kad menas turi objektyviai vaizduoti išorinį pasaulio grožį, didingus istorinius įvykius ar moraliai pakylėjančias religines scenas. Jis drąsiai įrodė, kad didžiausias grožis ir prasmė slypi paties žmogaus viduje, jo itin subjektyviame, asmeniškame, o dažnai ir labai skausmingame santykyje su supančia aplinka. Ši asmeninė, giliai intymi ir psichologinė prieiga prie kūrybos tapo pagrindine kelrode žvaigžde daugeliui modernaus meno kūrėjų visame pasaulyje.
Šiandien jo palikimas peržengia bet kokias tradicinių, ramių muziejų ar prabangių galerijų ribas ir gyvena aktyvų gyvenimą šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje. Visą pasaulį pastaraisiais metais užkariavusios masinės, interaktyvios, įtraukiančios šviesų, garso ir vaizdo parodos, taip pat unikalūs kino filmai, kurių kadrai kuriami sekant originaliu tapybos stiliumi, akivaizdžiai rodo viena. Jo magnetinė asmenybė ir atviras, emocingas menas rezonuoja su šiuolaikiniu žmogumi, nuolat ieškančiu prasmės, kur kas labiau nei bet kada anksčiau.
Tos milžiniškos, galvą svaiginančios sumos, kurias elitiniai kolekcionieriai moka už originalias drobes, yra toli gražu ne vien tik racionali finansinė investicija į labai retą, geidžiamą fizinį objektą. Tai savotiškas dvasinis mokestis už galimybę tiesiogiai turėti dalelę nepaprastos, nepelnytai skaudžios, bet galiausiai nepaprastai gražios žmogiškosios istorijos. Kiekvienas stiprus, nervingas potėpis, išsaugotas storu, laiko paliestu dažų sluoksniu ant senos drobės, amžiams liudija individo dvasios triumfą prieš slegiančią tamsą, visuomenės nesupratimą, skurdą ir neįveikiamą neviltį. Tai galingas, universalus priminimas mums visiems, kad tikrasis, bekompromisis genialumas dažnai atsiskleidžia ir įvertinamas tik bėgant metams, o pati nuoširdžiausia, nesumeluota, iškentėta žmogaus emocija išlieka bene didžiausia ir patikimiausia vertybė nuolat, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.
