Pirmojo apsilankymo teatre jaudulys yra sunkiai su kuo nors palyginamas. Magiška atmosfera, raudonos aksominės užuolaidos, šviesų gęsimas ir tas ypatingas momentas, kai salėje įsivyrauja absoliuti tyla prieš pasigirstant pirmiesiems aktorių žodžiams – visa tai sukuria nepakartojamą patirtį, kuri praturtina mūsų vidinį pasaulį ir atitraukia nuo kasdienės rutinos. Tačiau teatras yra ne tik pramoga, bet ir savotiška šventovė, ilgametes tradicijas puoselėjanti kultūros erdvė, kurioje galioja nerašytos, bet kiekvienam išsilavinusiam žmogui labai svarbios elgesio taisyklės. Teatro etiketas jokiu būdu nėra sukurtas tam, kad varžytų jūsų asmeninę laisvę ar priverstų jaustis nepatogiai, nuolat nerimaujant dėl kiekvieno savo judesio ar atodūsio. Atvirkščiai, šios normos yra nusistovėjusios tam, kad padėtų užtikrinti, jog kiekvienas salėje esantis žiūrovas ir scenoje sunku darbą dirbantis aktorius galėtų visiškai pasinerti į meninį procesą be menkiausių trikdžių. Savitarpio supratimas ir pagalba vienas kitam išlaikyti susikaupimą yra neabejotinai didžiausia pagarbos forma teatre. Jei dar tik ruošiatės savo pačiam pirmajam vizitui į šią magišką meno tvirtovę, visiškai natūralu, jog galvoje kyla galybė klausimų apie tai, kaip derėtų tinkamai rengtis, kada geriausia atvykti ir kaip kultūringai elgtis viso vakaro metu. Šis išsamus, į detales orientuotas gidas padės jums jaustis drąsiai bei užtikrintai, išvengti nesmagių situacijų ir parodyti deramą pagarbą visai teatro bendruomenei, kad jūsų pirmasis vizitas taptų tik gražiu atsiminimu ir paskatintų atverti šias duris dar ne kartą.
Pasiruošimas teatrui: aprangos kodas ir laiko planavimas
Mąstyti apie teatro etiketą reikėtų pradėti dar gerokai prieš išžengiant iš namų. Pasiruošimas spektakliui namuose yra lyg gražus įžanginis ritualas, kuris jus emociškai nuteikia artėjančiam kultūriniam potyriui ir atskiria šį ypatingą vakarą nuo pilkos kasdienybės.
Kaip išsirinkti tinkamą aprangą?
Nors laikai, kai į kiekvieną teatro spektaklį buvo privaloma eiti tik pasipuošus ilgomis, žemę šluojančiomis vakarinėmis suknelėmis ar elegantiškais frakais, jau liko tolimoje praeityje, asmeninė apranga vis dar išlieka be galo svarbia pagarbos kūrėjams ir kitiems žiūrovams išraiška. Aprangos kodas dažniausiai tiesiogiai priklauso nuo paties teatro tipo, rodomo kūrinio žanro ir renginio statuso, pavyzdžiui, premjeros ar eilinio rodymo.
- Klasikinis teatras, Nacionalinis baletas ar opera: Šiose iškilmingose erdvėse vis dar tikimasi išlaikyti tradicinę eleganciją, estetiką ir subtilų puošnumą. Vyrams griežtai rekomenduojamas tamsus klasikinis kostiumas arba bent jau elegantiškas švarkas, skoningai priderintas prie tamsių, tvarkingų kelnių ir uždaro tipo klasikinių batų. Moterims tokioms progoms puikiai tiks subtili kokteilinė suknelė, elegantiškas vienspalvis kelnių kostiumas ar klasikinis, kelius siekiantis sijonas su dailia, kokybiško audinio palaidine. Labai svarbu vengti pernelyg atvirų, iššaukiančių drabužių, gilių iškirpčių ar neoninių spalvų, kurios gali rėžti akį.
- Modernus, nepriklausomas ar eksperimentinis teatras: Čia galiojančios aprangos taisyklės yra gerokai laisvesnės ir lankstesnės. Žiūrovai tokiose erdvėse dažniausiai renkasi patogų, bet tvarkingą „smart casual“ (kasdienį elegantišką) stilių. Puikiai tiks tamsūs džinsai, derantys su švariu megztiniu ar marškiniais. Nepaisant šio laisvumo, visgi griežtai derėtų vengti pernelyg sportinės aprangos, treningų, paplūdimio šlepečių, atvirų basučių, trumpų šortų ar drabužių su provokuojančiais, dideliais ir dėmesį blaškančiais užrašais bei logotipais.
- Kvepalų, kosmetikos ir aksesuarų naudojimas: Tai ypač svarbus, bet naujokų labai dažnai pamirštamas etiketo aspektas. Teatre žmonės sėdi labai arti vienas kito, tiesiog petys į petį, dalinasi ta pačia uždara, ne visada idealiai vėdinama erdve kelias valandas. Dėl šios priežasties stiprus, aštrus ar saldus kvepalų aromatas gali sukelti diskomfortą, galvos skausmą ar net stiprias alergines reakcijas aplinkiniams žiūrovams. Rinkitės tik labai subtilius, lengvus kvapus arba, iš pagarbos kitiems, tą vakarą kvepalų išvis atsisakykite. Taip pat primygtinai rekomenduojama vengti didžiulių, regėjimą užstojančių šukuosenų, aukštų kuodų ar plačiabrylių skrybėlių, kurios aklinai užstos vaizdą už jūsų sėdintiems žmonėms.
Kada geriausia atvykti į teatrą?
Atvykimas laiku yra ne šiaip rekomendacija, o viena iš griežčiausių ir pačių svarbiausių teatro etiketo taisyklių, kurios nesilaikymas gali negrįžtamai sugadinti vakarą ne tik jums, bet ir dešimtims kitų kultūros mylėtojų.
- Planuokite atvykti bent 30 minučių prieš numatytą spektaklio pradžią: Šis adekvatus laiko rezervas leis jums be jokio skubėjimo ir streso nusivilkti bei palikti paltą rūbinėje, neskubant pasinaudoti tualetu, apžiūrėti architektūrinį fojė grožį, įsigyti spektaklio programėlę ir ramiai, dar nespėjus užgesti šviesoms, surasti savo vietą salėje. Teatras yra ta erdvė, kurioje nereikėtų skubėti, lėkti ar karštligiškai ieškoti savo eilės tamsoje.
- Vėlavimo pasekmės: Daugelyje profesionalių Lietuvos ir pasaulio teatrų galioja labai griežta, absoliučiai jokių nuolaidų nepripažįstanti vidaus taisyklė – salėje nuskambėjus paskutiniajam, trečiajam skambučiui ir lėtai užgesus šviesoms, visos durys į salę yra nedelsiant uždaromos. Vėluojantys žiūrovai, kad ir kokios būtų jų vėlavimo priežastys, yra nebeįleidžiami į pagrindinę salę, o geriausiu atveju – palydimi į specialius balkonus arba įleidžiami tik po pertraukos, jeigu tokia spektaklyje yra numatyta. Taip daroma ne iš pykčio, o todėl, kad menkiausias vaikščiojimas tamsoje, girgždančių durų varstymas ir ryškūs šviesos spinduliai iš fojė koridoriaus akimirksniu trikdo įsijautusius aktorius scenoje ir galutinai sugriauna kitų, laiku atėjusių žiūrovų, maksimalią koncentraciją į rodomą siužetą.
- Ką daryti, jeigu vis dėlto pavėlavote: Jei dėl netikėtų didžiulių eismo spūsčių, avarijų kelyje ar kitų neplanuotų ir nuo jūsų nepriklausančių aplinkybių vis dėlto pavėlavote atvykti laiku, elkitės brandžiai ir kultūringai. Ramiai susitaikykite su teatro personalo sprendimu jūsų neįleisti. Jokiomis aplinkybėmis nesiginčykite su salės prižiūrėtojais, nekelkite balso ir nereikalaukite išimčių ar pinigų grąžinimo, nes tai rodo didžiulę asmeninę nepagarbą pačiai kultūros institucijai ir jos taisyklėms.
Atvykimas į teatrą: fojė ir rūbinės taisyklės
Sėkmingai įžengus pro sunkias pagrindines teatro duris, jūsų kultūrinis vakaras ir asmeninis pasirodymas visuomenėje prasideda akimirksniu. Teatro fojė paprastai yra graži, iškilminga, dažnai istorinę vertę turinti vieta, skirta bendrauti, aptarti lūkesčius su bendrakeleiviais ir pasiruošti estetiniam pasigėrėjimui, tačiau bendrauti čia reikėtų kultūringai, išlaikant ramesnį balso toną.
Rūbinė ir asmeniniai daiktai
Šaltuoju metų laiku striukes, paltus, lietskepčius, taip pat bet kokius skėčius, dideles kuprines, sportinius krepšius ar pirkinių maišus privaloma palikti teatro rūbinėje. Griežtai nepatariama į pagrindinę salę neštis viršutinių drabužių, nes tai yra ne tik neestetiška, bet ir nepaprastai nepraktiška. Vietos tarp eilių salėse dažniausiai yra gana ribotos ir siauros, todėl jūsų stori paltai tiesiog trukdys laisvai praeiti kitiems žiūrovams, o padėti ant kelių jie jus šildys ir kels didžiulį fizinį nepatogumą, dėl kurio nuolat muistysitės ir blaškysite kitus. Palikę savo daiktus rūbinės darbuotojams, gautą plastikinį ar metalinį numeriuką saugiai paslėpkite gilioje drabužių kišenėje ar užsegamoje rankinėje, kad spektaklio eigos metu jo netyčia nepamestumėte. Svarbu žinoti, kad už pamestą rūbinės numeriuką daugelyje teatrų tenka sumokėti nustatyto dydžio baudą, o atgauti savo asmeninius drabužius galėsite tik po to, kai išsiskirstys visi kiti žiūrovai ir salė ištuštės.
Programėlės įsigijimas ir pasiruošimas
Būdami fojė erdvėje ir laukdami skambučių, būtinai atkreipkite dėmesį į specialiuose stenduose parduodamas teatro programėles. Nors tai tikrai nėra privalomas pirkinys kiekvienam atėjusiam, teatro naujokams jis yra ypač stipriai rekomenduojamas. Programėlėje profesionaliai pateikiama labai vertinga ir susisteminta informacija apie spektaklio režisierių, visą aktorių trupę, kūrinio atsiradimo istoriją, autoriaus gyvenimo kontekstą bei trumpa, bet aiški siužeto santrauka. Jei skirsite kelias minutes ir atidžiai perskaitysite ją dar prieš prasidedant veiksmui scenoje, vėliau bus nepalyginamai lengviau suprasti scenoje matomus metaforinius simbolius, atpažinti personažus ir mėgautis daug gilesne kūrinio prasme.
Įžengus į salę: vietos paieška ir įsitaisymas
Išgirdus po fojė nuaidintį pirmąjį skambutį, žiūrovai maloniai kviečiami nebedelsti ir po truputį judėti link savo salės durų. Kaip jau minėta, trečiasis skambutis visuomet reiškia, kad jūs jau privalote ramiai sėdėti būtent toje vietoje, kuri nurodyta jūsų biliete, ir sutelkti dėmesį į laukiamą spektaklio pradžią.
Kultūringas judėjimas tarp eilių
Viena iš dažniausiai nerimą bei nepatogumo jausmą keliančių situacijų, su kuria nuolat susiduria teatro naujokai – kaip teisingai, elegantiškai ir kultūringai praeiti pro jau patogiai sėdinčius žmones, kad sėkmingai pasiektumėte savo vietą ilgos eilės viduryje.
- Auksinė ir niekada nesikeičianti pasaulinė teatro taisyklė teigia, kad praeiti pro sėdinčius žiūrovus visada ir visur privaloma atsisukus į juos veidu. Eiti spraudžiantis pro žmones atsukus jiems savo nugarą yra laikoma labai grubiu, netaktišku elgesiu ir atvira nepagarba kitiems lankytojams.
- Jei puikiai žinote, kad jūsų nupirktos vietos yra pačiame eilės viduryje, pasistenkite į salę užeiti šiek tiek anksčiau, idealiu atveju po pirmojo ar antrojo skambučio, kad vėliau kitiems, jau įsitaisiusiems žiūrovams, nereikėtų masiškai dėl jūsų stotis ir trauktis.
- Kita vertus, jei jūsų vieta yra arčiau krašto ar pagrindinio praėjimo ir puikiai matote atvykstančius žmones, kuriems būtinai reikia praeiti pro jus į eilės gilumą, pats mandagiausias sprendimas yra pilnai atsistoti, pakelti savo kėdės sėdynę (jei teatras naudoja atlenkiamas kėdes) ir maksimaliai prisispausti prie atlošo, kad paliktumėte kuo daugiau laisvos erdvės žmonių praėjimui. Jei dėl sveikatos problemų ar kitų priežasčių atsistoti neįmanoma, bent jau labai stipriai pritraukite ir pasukite savo kojas į vieną pusę.
Asmeninės erdvės ribų gerbimas
Sėkmingai atsisėdę į savo vietą, būtinai atkreipkite dėmesį į šalia esančią asmeninę erdvę. Teatrų kėdės dažniausiai yra glaudžiai išdėstytos ir turi bendrus porankius su kaimynais iš abiejų pusių. Stenkitės egoistiškai neužimti abiejų porankių ir neplėsti savo alkūnių per daug į šonus, palikdami galimybę patogiai jaustis ir kitiems. Taip pat nepaprastai svarbu sėdint nesiremti savo batų pėdomis ar keliais į priešais jus esančios kėdės atlošą. Net ir patys lengviausi jūsų kojų krustelėjimai persiduos kėdei, todėl priekyje sėdintis žmogus jaus kiekvieną jūsų judesį, o tai neabejotinai erzins jį ir trukdys maksimaliai susikaupti į meno kūrinį.
Spektaklio metu: tyla, ramybė ir visiškas dėmesys
Kai salėje visiškai užgęsta pagrindinės šviesos ir iškilmingai atsidaro sunkios uždangos, prasideda pati svarbiausia, įdomiausia ir labiausiai laukta vakaro dalis. Nuo pat šios akimirkos visas jūsų vidinis dėmesys ir koncentracija turi būti maksimaliai sutelkti tik į veiksmą, dialogus ir emocijas, vykstančias scenoje.
Išmanieji įrenginiai: didžiausias šiuolaikinės teatrinės magijos priešas
Šiandien mes gyvename greitame, nuolat pulsuojančiame technologijų amžiuje, kur išmanieji telefonai, pranešimus rodantys išmanieji laikrodžiai ir kiti panašūs įrenginiai yra tapę neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Tačiau teatro salėje, kuri reprezentuoja gyvą ir trapų meną, jiems tikrai ne vieta. Dar prieš prasidedant spektakliui, kai tik patogiai atsisėdate, būtinai išjunkite telefono garsą. Dar geresnis ir saugesnis sprendimas – įjunkite specialų lėktuvo režimą arba visiškai išjunkite aparato maitinimą. Labai svarbu suprasti ir įsisąmoninti, kad net ir begarsis, vien vibracijos režimas, kai telefonas guli ant kieto paviršiaus jūsų rankinėje ar kišenėje, visiškai tylioje teatro salėje yra nepaprastai puikiai ir aiškiai girdimas. Šis zyzimas akimirksniu išblaško šalia sėdinčius aplinkinius žiūrovus ir priverčia juos grįžti į realybę iš kuriamo scenos pasaulio.
Negana to, net ir pati menkiausia, trumpam užsidegusi jūsų telefono ar laikrodžio ekrano šviesa aklinoje salės tamsoje veikia lyg prožektorius. Ji rėžia akis ne tik šalia, priekyje ir ypač už jūsų sėdintiems žiūrovams, bet labai dažnai yra tobulai matoma ir pačių aktorių, žvelgiančių nuo apšviestos scenos į tamsią auditoriją. Bet koks naršymas socialiniuose tinkluose, gautų žinučių skaitymas, greitas atsakymų rašymas, o juo labiau bet koks fotografavimas bei filmavimas spektaklio eigos metu yra griežtai ir besąlygiškai draudžiami. Toks elgesys rodo visišką nesuvokimą, kas yra teatras, bei atvirą nepagarbą tiek sunkiai repetavusiems kūrėjams, tiek ir menui apskritai.
Bendravimas su palydovais ir emocijų reiškimas
Teatras kardinaliai skiriasi nuo paprasto komercinio kino teatro seanso ar juo labiau filmo žiūrėjimo jaukioje namų svetainėje. Čia esantys aktoriai yra visiškai gyvi, kvėpuojantys, pažeidžiami žmonės, kurie viso pasirodymo metu tiesiogiai jaučia salės energetiką, girdi kiekvieną atodūsį, kėdės girgždesį ir puikiai mato auditorijos reakcijas. Todėl bet koks pašalinis, ne vietoje ir ne laiku kilęs triukšmas juos gali labai lengvai išmušti iš vėžių ar priversti pamiršti tekstą.
- Venkite bet kokių pokalbių: Net ir pats tyliausias, vos girdimas šnibždėjimas į ausį šalia sėdinčiam draugui trukdo aplinkiniams sekti sudėtingą siužetą. Visus kilusius neaiškumus, klausimus, taiklius pastebėjimus ar stiprius įspūdžius būtinai ir kantriai pasilikite pertraukai arba maloniai kelionei namo po renginio.
- Natūralios jūsų reakcijos: Nuoširdus, nesuvaidintas juokas geros komedijos metu, ašarų šluostymas, lengvi atodūsiai po ypač dramatiškos, jautrios scenos – tai yra visiškai natūralios, organiškos ir pačių aktorių labai laukiamos reakcijos, kurios tiesiogiai parodo, kad rodomas spektaklis giliai veikia žiūrovą. Tačiau ciniški, garsūs žodiniai komentarai, nevaldomas ir dirbtinis juokas netinkamose, tragiškose kūrinio vietose ar juo labiau replikų mėtymas aktoriams yra visiškai nepriimtini, chuliganiški elgesio modeliai, už kuriuos teatro administracija turi teisę paprašyti žiūrovo palikti salę.
- Sveikatos būklė ir kosulys: Jei prastai jaučiatės, sergate, akivaizdžiai jaučiate peršalimo simptomus ar labai stipriai ir nesuvaldomai kosėjate, iš pagarbos sau ir, svarbiausia, kitiems, geriausia apsilankymą teatre atidėti kitam, sveikesniam kartui. Visgi, jei lengvas gerklės kutenimas ar kosulio priepuolis užklupo visiškai netikėtai paties spektaklio metu, visomis išgalėmis pasistenkite kuo tyliau, užsidengę burną atsikosėti į minkštos medžiagos nosinaitę, kuri puikiai sugers skleidžiamą garsą. Jei priepuolis ilgai nesiliauja, trukdo aplinkiniams ir darosi visiškai nepakeliamas, pats geriausias sprendimas yra tyliai atsistoti, atsiprašyti šalia sėdinčiųjų ir išeiti iš salės į fojė, kol pilnai nurimsite ir galėsite kvėpuoti normaliai.
Maisto produktų ir gėrimų vartojimo taisyklės
Skirtingai nei šurmuliuojančiame kino teatre, kukurūzų spragėsių kramsnojimas, sūrių traškučių valgymas ir saldžių gaiviųjų gėrimų siurbčiojimas iš plastikinių puodelių per šiaudelį teatre yra visiškas, niekada neleidžiamas ir neapeliuojamas tabu. Maisto pakuočių čežėjimas, kramtymo bei rijimo garsai per kelias sekundes sugriaus bet kokią ilgai ir sunkiai kurtą teatrinę magiją ir suerzins aplinkinius. Visi be išimties atsinešti užkandžiai ir gėrimai privalo būti palikti fojė. Norint užkąsti, tai galima ir rekomenduojama padaryti prieš spektaklį arba oficialios pertraukos metu specialiai tam skirtame teatro bufete ar įrengtoje kavinėje. Į pagrindinę salę kartais (priklausomai nuo konkretaus teatro vidaus taisyklių) toleruojama įsinešti tik labai nedidelį plastikinį buteliuką paprasto, negazuoto vandens, kurį atidaryti ir atsigerti reikėtų ypač atsargiai, tik esant realiai būtinybei ir tik būtent tose kūrinio vietose, kur scenoje vyksta garsus veiksmas, rėkimas ar skamba garsi muzikinė fonograma, maskuojanti pašalinius garsus.
Pertraukos svarba ir naudingos galimybės
Dauguma klasikinių ir modernių ilgesnių nei vienos valandos trukmės spektaklių paprastai turi bent vieną aiškiai suplanuotą pertrauką, kuri dažniausiai trunka nuo 15 iki 20 minučių. Tai yra puikus, legalus ir suplanuotas laikas pagaliau atsistoti iš savo vietos, pramankštinti sustingusias kojas, pasinaudoti teatro tualeto kambariais ir, žinoma, karštai aptarti pirmąją spektaklio dalį bei savo pirmuosius įspūdžius su kartu atėjusiais palydovais ar net atsitiktinai sutiktais pažįstamais.
Būtent per šią pertrauką žiūrovai masiškai lankosi teatro kavinėje ar bufete, norėdami atsigaivinti. Tačiau visuomet verta protingai prisiminti, kad laikas čia yra labai ribotas, o eilės prie gardžios kavos, deserto ar vyno taurės gali būti ilgos ir lėtai judančios. Jei esate nekantrus ir norite išvengti ilgo stovėjimo eilėje bei skubėjimo, kai kuriuose didžiuosiuose teatruose jau veikia puiki sistema – galima iš anksto, dar net neprasidėjus spektakliui, užsisakyti norimus gėrimus ir užkandžius pas barmeną. Tokiu patogiu atveju jūsų užsakymas jau lauks jūsų gražiai paruoštas ir padėtas ant atskiro, numeriu pažymėto staliuko, vos tik užsidegs šviesos ir prasidės pertrauka. Atidžiai klausykitės aplinkos – išgirdę pirmąjį po pertraukos fojė skambantį skambutį, nieko nelaukdami stenkitės baigti pradėtus pokalbius, pabaikite savo gėrimus ir vėl lėtai pradėkite judėti atgal pagrindinės salės link. Vėluoti sugrįžti į savo vietą po pertraukos yra lygiai taip pat nepagarbu, netoleruotina ir trikdo kitus, kaip ir vėlavimas į paties spektaklio pradžią.
Dažniausiai užduodami klausimai
Net ir labai atidžiai, nuosekliai perskaičius visas pagrindines teatro etiketo taisykles, gali kilti papildomų, specifinių klausimų, kurie reikalauja aiškaus atsakymo. Žemiau pateikiame labai išsamius atsakymus į pačias dažniausias, naujokams ir net patyrusiems žiūrovams kylančias dvejones.
Ar galiu nufotografuoti įspūdingą scenografiją prieš prasidedant spektakliui?
Taip, daugumoje šiuolaikinių teatrų tuščios, apšviestos scenos ar įspūdingų jos dekoracijų fotografavimas prieš prasidedant spektakliui, taip pat pertraukos metu ar po visko (kai aktoriai jau išeina į priekį nusilenkti), yra toleruojamas ir netgi skatinamas reiškinys asmeniniams archyvams ar socialiniams tinklams. Tačiau tai daryti galima tik tuo atveju, jeigu savo telefone griežtai nenaudojate akinančios, kitus aklinančios blykstės. Tačiau pati svarbiausia taisyklė išlieka nepakeista: paties spektaklio eigos, vaidybos ir dramatinio veiksmo metu bet koks fotografavimas ar filmavimas pažeidžia kūrėjų intelektinės nuosavybės ir autorių teises bei yra absoliučiai ir griežtai draudžiamas tiek šalies įstatymų, tiek ir paties teatro vidaus nustatytų taisyklių.
Ką daryti, jeigu matomas spektaklis man visiškai nepatinka, kelia nuobodulį ir noriu išeiti namo?
Meno pasaulis yra labai subjektyvus, todėl nėra jokios, net ir pačios mažiausios garantijos, kad absoliučiai kiekvienas matytas kūrinys idealiai atitiks jūsų asmeninį skonį ir pateisins iškeltus lūkesčius. Tačiau, jei spektaklis jūsų visiškai nesudomino, pasirodė per ilgas ar netgi atstūmė savo forma, demonstratyviai, sunkiai atsidūstant atsistoti ir triukšmingai išeiti jo viduryje, tiesiogiai lipant per kitų, atidžiai žiūrinčių žiūrovų kojas, yra vertinama kaip didžiulė, neatleistina nepagarba. Jūs negerbiate tiek sunkiai scenoje dirbančių ir jus matančių kūrėjų, tiek ir meninį pasitenkinimą iš kūrinio tuo metu gaunančių kitų aplinkinių žiūrovų. Pats kultūringiausias, brandžiausias ir vienintelis priimtinas būdas pasišalinti tokioje situacijoje – sukąsti dantis, kantriai išlaukti oficialios pertraukos ir tik tuomet, ramiai, uždegus šviesoms ir niekam netrukdant pasiimti daiktus iš rūbinės ir palikti teatro pastatą.
Ar būtina ir verta pirkti teatro siūlomą programėlę?
Ne, privalomo reikalavimo pirkti šį leidinį tikrai nėra, tai visiškai laisvas žiūrovo pasirinkimas. Tačiau, nors tai nėra privaloma, profesionaliai paruošta teatro programėlė yra ypač naudingas ir vertingas atributas, ypač jei teatre esate pirmą kartą arba lankotės sudėtingo, daugiaplanio kūrinio, pavyzdžiui, operos ar istorinės dramos, pastatyme. Joje rasite ne tik gražias nuotraukas, bet ir labai gilią, analitinę informaciją apie pačius aktorius, režisieriaus sumanymą, originalaus kūrinio rašymo kontekstą ir detalę siužeto linijos santrauką, kas be abejo padės kur kas lengviau, giliau ir prasmingiau suprasti scenoje vykstantį sudėtingą veiksmą bei paslėptas prasmes.
Ką daryti, jei atėjau kartu su mažu vaiku, kuris spektaklio metu netikėtai pavargo, pradėjo verkti ar garsiai triukšmauti?
Pirmiausia, verta paminėti labai svarbią taisyklę – į suaugusiems skirtus, sudėtingo turinio ir ilgos trukmės dramos ar operos spektaklius mažų, dar sunkiai savo dėmesį ilgai išlaikančių vaikų vestis apskritai griežtai nerekomenduojama ir dažnai neleidžiama teatro administracijos. Tačiau, jei lankotės specialiai šeimoms ar vaikams skirtame dienos spektaklyje ir jūsų atžala po kurio laiko akivaizdžiai pavargo, išsigando tamsos, pradėjo garsiai verkti, ožiuotis ar tiesiog be perstojo labai garsiai kalbėti, jūs, kaip atsakingas suaugusysis, privalote reaguoti nedelsiant. Jums reikia kuo tyliau, neblaškant kitų, paimti vaiką ir greitai išvesti jį į šviesią fojė erdvę. Leiskite jam ten ramiai pabūti, išgerti vandens, nurimti, atsipalaiduoti nuo gausos dirgiklių. Atgal į tamsią salę su vaiku grįžkite tik tada, kai būsite šimtu procentų tikri, jog vaikas atsigavo ir vėl gali ramiai, tyloje stebėti veiksmą, arba dar geriau – tiesiog palaukite artimiausios pertraukos fojė.
Plojimų, ovacijų ir gėlių teikimo niuansai
Garsūs, nuoširdūs plojimai yra turbūt pati gražiausia, teisingiausia ir tiesiogiausia žiūrovų padėkos forma aktoriams ir visai kūrybinei komandai už jų įdėtą be galo sunkų darbą, atiduotas gyvas emocijas, išlietą energiją ir scenoje įrodytą talentą. Tačiau net ir išreiškiant savo begalinį susižavėjimą, teatre egzistuoja savotiškos, laiko ir kartų patikrintos taisyklės, kurių verta laikytis. Nors operoje, klasikiniame balete, džiazo koncertuose ar moderniuose miuzikluose labai dažnai pasitaiko ir yra visiškai normalu, kai žiūrovai natūraliai pradeda garsiai ploti viduryje veiksmo – po ypač įspūdingai atliktos sudėtingos arijos, preciziško šokio triuko ar kvapą gniaužiančio solo pasirodymo, tradiciniame, giliame dramos teatre situacija yra kiek kitokia. Čia dažniausiai priimta ir kultūringai rekomenduojama ploti tik visiškai pasibaigus konkrečiam dideliam veiksmui, tiesiogiai prieš pertrauką, kuomet gęsta šviesos, ir, žinoma, pačioje spektaklio pabaigoje, atsidėkojant už visą bendrą patirtį.
Po viso spektaklio, kai galutinai nusileidžia ar užsitraukia didžioji uždanga ir išvargę, bet laimingi aktoriai vienas po kito ar visi kartu išeina į pačią scenos priekio liniją giliai nusilenkti juos stebinčiai auditorijai, jūsų plojimai turėtų būti patys intensyviausi, garsiausi ir nuoširdžiausi. Jei tądien matytas spektaklis jums paliko neišdildomą, iki sielos gelmių palietusį įspūdį, žiūrovai visame pasaulyje labai dažnai išreiškia savo išskirtinį, pagarbų susižavėjimą paprasčiausiai atsistodami iš savo vietų, toliau garsiai plodami – šis ypatingas masinis reiškinys teatro pasaulyje vadinamas ovacijomis stovint. Tačiau čia labai svarbu pažymėti dar vieną, bene pačią kritiškiausią ir skaudžiausią klaidą, kurią nuolat daro nekantrūs, skubantys lankytojai. Jokiu būdu, niekada nereikėtų iškart po paskutinės nuskambėjusios scenos ir užgesus šviesoms, aktoriams dar tik išeinant lankstytis ir besišypsant publikai, stotis iš savo kėdės ir akiplėšiškai bėgti link išėjimo durų. Dažniausiai tai daroma egoistiškai siekiant kuo greičiau pasiekti rūbinę ir taip gudriai išvengti laukiančių ilgų eilių prie paltų. Toks demonstruojamas elgesys kultūriniame pasaulyje yra laikomas atviru, tiesioginiu įžeidimu ir didžiuliu, nemaloniu akibrokštu visos aktorių trupės bei režisieriaus atžvilgiu. Būkite kantrūs, likite pagarbiai stovėti arba sėdėti savo vietoje tol, kol aktoriai po paskutinio savo nusilenkimo visiškai paliks apšviestą sceną ir uždanga nusileis patį paskutinį kartą tą vakarą.
Gėlių ar net nedidelių dovanėlių teikimas mylimiems aktoriams po premjeros ar įprasto, sėkmingo spektaklio taip pat yra be galo graži, labai sena ir palaikoma istorinė teatro tradicija. Jei nusprendėte nudžiuginti kūrėją ir iš anksto nupirkote bei atnešėte gražių gėlių savo labiausiai mėgstamam, įkvėpusiam aktoriui ar pačiam režisieriui, visuomet atsiminkite esminę saugumo ir pagarbos erdvėms taisyklę – jokiu būdu patiems su batais nelipkite į pačią, dažnai techniškai sudėtingą sceną, net jei ji atrodo lengvai pasiekiama. Kantriai palaukite to paties momento, kol aktoriai po spektaklio pabaigos išeis arčiausiai paties scenos krašto (vadinamosios avanscenos) nusilenkti plojantiems žiūrovams. Tik tada lėtai, su šypsena prieikite iš salės pusės kuo arčiau krašto, pakelkite rankas, kad tiesiogiai įteiktumėte paruoštą gėlių puokštę adresatui. Paduodami gėles visada draugiškai šypsokitės ir lengvai linktelėkite atsidėkodami už puikų vakarą. Taip pat verta žinoti, kad kartais tam tikruose, ypač dideliuose ar moderniuose teatruose galioja speciali vidaus saugumo taisyklė, kuomet gėles asmeniškai teikti tiesiai iš salės yra griežtai draudžiama. Tokiais atvejais gėles su nurodytu aktoriaus vardu prašoma iš anksto perduoti per specialiai tam paskirtus salės prižiūrėtojus. Būtent dėl šios priežasties, rankose turint gėlių puokštę, visada pats protingiausias žingsnis yra dar prieš prasidedant spektakliui pasitikslinti šią jautrią informaciją pas mandagius, budinčius teatro darbuotojus. Atvykę puikiai pasiruošę, ramiomis mintimis ir tiksliai žinodami visas šias pagrindines, bet labai svarbias etiketo subtilybes, atversite sau plačias duris į nepažintą, magišką teatro pasaulį, kuriame kiekvienas jūsų apsilankymas bus visiškai sklandus, kultūringas ir visada pripildytas tik pačių geriausių, šviesiausių ir dvasią praturtinančių emocijų.
