Ar kada nors jautėtės visiškai išsekę po ilgo vakarėlio, nors ir puikiai praleidote laiką? Ar po intensyvios darbo dienos, pilnos susitikimų ir pokalbių, jaučiate neįveikiamą norą tiesiog užsidaryti vienumoje ir kelias valandas su niekuo nebendrauti? Jei šie pojūčiai jums pažįstami, tikėtina, kad esate intravertas. Šiuolaikinėje visuomenėje, kuri dažnai išaukština ekstravertiškumą, aktyvumą ir nuolatinį bendravimą, intravertai kartais jaučiasi lyg plauktų prieš srovę. Tačiau svarbu suprasti, kad intraversija nėra nei asmenybės sutrikimas, nei trūkumas – tai tiesiog kitoks būdas sąveikauti su aplinka ir apdoroti informaciją. Psichologai jau seniai paneigė mitą, kad intravertas yra „tas drovus žmogus, kuris bijo žmonių“. Iš tiesų, viskas yra gerokai giliau ir įdomiau – tai susiję su mūsų nervų sistemos ypatumais ir tuo, kaip mes krauname savo vidines baterijas.
Kas iš tikrųjų yra intraversija: mokslinis požiūris
Pats terminas „intraversija“ psichologijoje išpopuliarėjo dėka Carlo Jungo, kuris aprašė šią asmenybės kryptį dar XX amžiaus pradžioje. Pasak psichologų, pagrindinis skirtumas tarp intraverto ir ekstraverto slypi tame, kaip žmogus gauna ir eikvoja energiją. Ekstravertai energiją semiasi iš išorinės aplinkos – bendravimo, įvykių, garsios muzikos ar naujų pažinčių. Tuo tarpu intravertai energiją kaupia būdami vienumoje arba mažose, artimų žmonių grupėse.
Šiuolaikiniai neurobiologijos tyrimai rodo, kad intravertų ir ekstravertų smegenys veikia šiek tiek skirtingai. Intravertų smegenys yra jautresnės dopaminui – neurotransmiteriui, atsakingam už atlygio sistemą. Dėl šio padidėjusio jautrumo intravertams nereikia gausybės išorinių dirgiklių, kad jie jaustųsi patenkinti ar stimuliuojami. Pernelyg didelis triukšmas, intensyvus bendravimas ar daugiafunkcinė aplinka jiems sukelia greitą pervargimą, nes jų „dopamino talpykla“ užsipildo daug greičiau nei ekstravertų.
Intravertas nėra tas pats, kas drovus žmogus
Tai yra vienas didžiausių nesusipratimų, su kuriais susiduria intravertai. Svarbu atskirti šias dvi sąvokas:
- Intraversija – tai temperamentas, būdas, kuriuo mūsų nervų sistema reaguoja į aplinką. Tai apie energijos poreikį ir stimuliavimo lygį.
- Droviavimas – tai baimė būti vertinamam ar bijojimas būti atstumtam socialinėse situacijose. Tai yra emocinė reakcija, dažnai susijusi su nerimu.
Daugelis intravertų yra puikūs oratoriai, turi stiprius socialinius įgūdžius ir mėgsta bendrauti su žmonėmis, tačiau jiems tiesiog reikia daugiau laiko „atsigauti“ po socialinių kontaktų. Drovaus žmogaus elgesys yra motyvuotas baime, o intraverto elgesys – sąmoningu poreikiu tausoti savo vidinius išteklius.
Kodėl intravertai jaučiasi „kitaip“?
Dauguma intravertų auga jausdami, kad su jais „kažkas ne taip“. Mokykloje mokytojai gali raginti „būti aktyvesniems“, o darbe viršininkai vertina tuos, kurie daugiausiai kalba per susirinkimus. Štai keletas priežasčių, kodėl šie žmonės dažnai jaučiasi tarsi svetimkūniai:
- Gilus mąstymas ir refleksija. Intravertai linkę pirmiausia pagalvoti, o tik tada kalbėti. Jie giliai analizuoja informaciją, todėl jiems nepatinka staigūs, neapgalvoti atsakymai ar paviršutiniškas plepėjimas.
- Kokybė, o ne kiekybė. Intravertui daug svarbiau turėti du ar tris artimus draugus, su kuriais galima kalbėtis apie gyvenimo prasmę, nei dešimtį pažįstamų, su kuriais bendraujama tik apie orą.
- Jautrumas aplinkai. Dėl minėto nervų sistemos jautrumo, intravertus dažniau vargina didelis triukšmas, ryškios šviesos ar chaotiška darbo aplinka. Jie vertina ramybę ir struktūrą.
Intravertų privalumai, apie kuriuos dažnai pamirštame
Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, kad ekstravertai yra geresni lyderiai ar sėkmingesni žmonės. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad intravertai turi unikalių savybių, kurios yra itin vertingos šiandieniniame pasaulyje:
Gebėjimas klausytis. Intravertai yra puikūs klausytojai. Jie ne tik girdi žodžius, bet ir bando suprasti emocinį kontekstą, todėl su jais bendraujantys žmonės jaučiasi išgirsti ir suprasti. Tai daro juos puikiais psichologais, vadovais ir partneriais.
Kūrybiškumas ir susikaupimas. Dėl savo polinkio į vienumą, intravertai sugeba ilgam pasinerti į „gilaus darbo“ būseną. Jie gali valandų valandas skirti sudėtingai užduočiai, todėl tarp jų daug rašytojų, programuotojų, mokslininkų ir menininkų.
Empatija ir strateginis mąstymas. Intravertai dažnai stebi situacijas iš šono, todėl gali pastebėti detales, kurios praslysta pro akis tiems, kurie yra nuolat įtraukti į bendravimo sūkurį. Jie yra puikūs strategai, gebantys numatyti įvykių eigą ir pasverti visas „už“ ir „prieš“.
Iššūkiai darbo rinkoje ir socialiniame gyvenime
Nors intravertai turi daug stiprybių, jie susiduria su specifiniais iššūkiais. Šiuolaikinės atviros biuro erdvės (angl. open-plan offices) yra tikras košmaras daugeliui intravertų. Nuolatinis triukšmas, telefonų skambučiai ir kolegų pašnekesiai trukdo susikaupti ir vargina. Tokiose aplinkose intravertai dažnai jaučiasi išsekę dar prieš pietų pertrauką.
Socialiniame gyvenime intravertai gali būti klaidingai palaikyti arogantiškais ar šaltais, nes jie tiesiog ne visada inicijuoja pokalbį ar ne visada yra patys „garsiausi“ kambaryje. Tačiau tai tik socialinės kaukės arba energijos taupymo režimas, o ne priešiškumas. Supratimas, kad tai yra temperamentas, o ne asmenybės defektas, gali padėti tiek patiems intravertams, tiek jų artimiesiems geriau sugyventi.
Kaip intravertui išlaikyti pusiausvyrą
Norint gyventi harmonijoje su savo prigimtimi, svarbu išmokti valdyti savo energiją. Štai keletas patarimų:
- Suteikite sau „atsistatymo laiką“. Jei žinote, kad laukia intensyvus socialinis renginys, suplanuokite laiką vienumoje prieš ir po jo. Tai padės jūsų nervų sistemai susigrąžinti balansą.
- Nustatykite ribas. Nebijokite mandagiai atsisakyti susitikimų, jei jaučiate, kad jūsų baterijos yra išsikrovusios. Pasakyti „ne“ nėra egoizmas – tai rūpinimasis savo emocine sveikata.
- Ieškokite tinkamos aplinkos. Darbe ar asmeniniame gyvenime ieškokite būdų sukurti ramią erdvę. Kartais užtenka ausinių su triukšmo slopinimo funkcija, kad jaustumėtės geriau.
- Priimkite savo prigimtį. Nustokite save lyginti su ekstravertais. Jūsų būdas būti pasaulyje yra lygiai toks pat vertingas. Išnaudokite savo stiprybes, o ne kovokite su savo prigimtimi.
Dažniausiai užduodami klausimai apie intraversiją
Ar žmogus gali būti ir intravertas, ir ekstravertas?
Taip, ši sąvoka vadinama ambivertu. Ambivertai turi savybių iš abiejų stovyklų. Jie gali mėgautis bendravimu, tačiau jiems taip pat būtinas laikas vienumoje. Tai tarsi slankiojanti skalė – priklausomai nuo situacijos ar nuotaikos, žmogus gali linkti į vieną ar kitą pusę.
Ar intraversija keičiasi su amžiumi?
Nors pagrindinis temperamentas dažniausiai išlieka stabilus visą gyvenimą, su amžiumi mes mokomės geriau valdyti savo reakcijas. Intravertas, sulaukęs brandos, gali jaustis užtikrinčiau socialinėse situacijose ir išmokti efektyviau „bendrauti“, nesukeldamas sau didelio streso.
Ar intravertai visada nemėgsta vakarėlių?
Tikrai ne. Intravertai gali mėgautis vakarėliais, jei aplinka jiems priimtina, žmonės – artimi, o jie patys jaučiasi saugiai. Tačiau jie greičiau pajus poreikį išeiti namo ar pabūti ramiau po tokio įvykio, lyginant su ekstravertais.
Ar įmanoma „išgydyti“ intraversiją?
Kaip jau minėjome, intraversija nėra liga, todėl jos nereikia gydyti. Tai yra natūrali žmogaus psichikos charakteristika, kaip akių spalva ar ūgis. Bandoma „perdaryti“ save į ekstravertą dažniausiai baigiasi perdegimu ir vidiniu nepasitenkinimu.
Kaip padėti vaikui intravertui?
Svarbiausia – priimti jo prigimtį. Nereikalaukite, kad vaikas būtų „sielos lyderis“ ar nuolat dalyvautų būreliuose, jei tai jį vargina. Suteikite jam erdvės pomėgiams, kurie nereikalauja nuolatinio bendravimo, ir palaikykite jo savivertę, pabrėždami jo stiprybes, tokias kaip dėmesingumas, jautrumas ir gilus mąstymas.
Svarbiausi patarimai, kaip tėvams ir darbdaviams suprasti intravertus
Svarbu suprasti, kad aplinka, kurioje gyvename, labai stipriai veikia intraverto savijautą. Tėvai, kurie nuolat spaudžia savo intravertą vaiką būti „drąsesniu“, dažnai sukelia priešingą efektą – vaikas užsidaro dar labiau, nes jaučiasi nesuprastas. Vietoje to, reikėtų suteikti vaikui įrankius, kaip tvarkytis su socialinėmis situacijomis, neperžengiant savo ribų. Skatinkite jį atrasti veiklą, kurioje jis jaučiasi stiprus, ir leiskite jam turėti savo „slaptąjį sodą“ – vietą ar laiką, kur jis gali būti vienas su savo mintimis.
Darbdaviams taip pat reikėtų peržiūrėti savo požiūrį į komandos darbą. Efektyvus vadovas žino, kad geriausios idėjos dažnai gimsta ne triukšmingų „smegenų šturmų“ metu, o tylios refleksijos procesuose. Intravertams reikia laiko apgalvoti užduotis. Jei susitikimo metu paklausite „ką manote apie šį projektą?“, intravertas gali tylėti, nes jis dar nėra suformulavęs galutinės minties. Tačiau jei leisite jam atsakyti el. paštu kitą dieną, gausite daug gilesnį ir išsamesnį atsakymą. Sukūrę aplinką, kurioje vertinami skirtingi darbo stiliai, darbdaviai gali atskleisti visą savo komandos potencialą, o ne tik tų, kurie garsiausiai kalba.
Galiausiai, svarbu suprasti, kad intraversija yra turtas, o ne kliūtis. Šiame pasaulyje, kuriame visi skuba, rėkia ir stengiasi būti matomi, intravertų gebėjimas tylėti, stebėti, analizuoti ir kurti vertę iš vidaus yra nepaprastai reikalingas. Būti intravertu reiškia turėti turtingą vidinį gyvenimą, kuris yra tarsi saugi užuovėja nuo išorinio pasaulio audrų. Jei esate intravertas, didžiuokitės savo prigimtimi – ji yra tai, kas jus daro unikaliais, mąstančiais ir empatiškais asmenimis. Ir atminkite: pasauliui reikia ne tik tų, kurie veda į priekį su vėliavomis, bet ir tų, kurie ramiai, bet užtikrintai kuria pamatus, ant kurių laikosi viskas, kas vertinga.
