Lietuviškas kinas pastaraisiais dešimtmečiais išgyvena tikrą renesansą. Nuo gilias tradicijas turinčios poetinės dokumentikos iki drąsių, šiuolaikinių dramų bei eksperimentinių darbų – Lietuvos kino kūrėjai vis garsiau apie save praneša ne tik tėvynėje, bet ir didžiausiuose pasaulio kino festivaliuose. Daugelis žiūrovų vis dar gyvena stereotipais, jog lietuviškas filmas yra lėtas, niūrus ar per daug sudėtingas, tačiau tai – toli gražu nuo tiesos. Šiuolaikinis lietuviškas kinas yra įvairiapusis, techniškai kokybiškas ir, svarbiausia, gebantis kalbėti apie universalius, kiekvienam iš mūsų suprantamus dalykus, įvilktus į autentišką lietuvišką kontekstą. Jei ieškote būdų, kaip geriau pažinti Lietuvos kultūrą per ekraną arba tiesiog norite pamatyti kokybišką kūrinį, šis sąrašas yra skirtas būtent jums.
Kodėl verta atrasti lietuvišką kiną?
Lietuviškas kinas pasižymi ypatingu santykiu su gamta, tyla ir atmintimi. Mūsų režisieriai dažnai renkasi ne greitą montažą ar dirbtinius efektus, o gilius psichologinius portretus ir lėtą pasakojimą. Tai suteikia progą žiūrovui stabtelėti ir susimąstyti. Be to, lietuviškas kinas yra puikus veidrodis mūsų visuomenei – jis atspindi tiek istorinius lūžius, tiek kasdienybės dramą, tiek ir visai naują, modernios Lietuvos kartą, kuri nebijo eksperimentuoti su žanrais ar kelti nepatogių klausimų.
Klasika, kuri suformavo lietuvišką identitetą
Norint suprasti, kur esame dabar, būtina pažvelgti į ištakas. Lietuvos kino klasika yra neatsiejama nuo vizualaus meno, muzikos ir gilios filosofinės minties. Šie filmai dažnai vadinami „poetinio kino“ atstovais, kurie formavo estetinį mūsų tautos suvokimą.
„Velnio nuotaka“ (1974) – tai pirmasis lietuviškas miuziklas, tapęs tikra legenda. Režisieriaus Arūno Žebriūno sukurtas spalvingas, muzikinis pasakojimas apie meilę, nuodėmę ir žmogiškąsias silpnybes neprarado žavesio net praėjus dešimtmečiams. Jo išskirtinė estetika ir Viačeslavo Ganelino sukurta muzika daro jį vienu žiūrimiausių filmų per šventes.
„Gražuolė“ (1969) – dar vienas A. Žebriūno šedevras. Tai jautrus pasakojimas apie mažą mergaitę Ingą ir aplinkinių požiūrį į grožį bei vertybes. Filmas genialiai paprastas, tačiau paliečia itin jautrias temas – patyčias, vaikų pasaulio naivumą ir suaugusiųjų žiaurumą.
„Jausmai“ (1968) – režisierių Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus drama, daugelio kino kritikų pripažinta geriausiu visų laikų lietuvišku filmu. Veiksmas vyksta pokario Klaipėdoje, kur žmonės bando susikurti gyvenimą po karo griuvėsių. Tai gilus, psichologiškai turtingas pasakojimas apie praradimus, meilę ir neįmanomus pasirinkimus.
Šiuolaikiniai filmai, privertę pasaulį kalbėti apie Lietuvą
Pastarasis dešimtmetis lietuviškam kinui buvo itin sėkmingas. Mūsų kūrėjai ėmėsi temų, kurios buvo aktualios visam pasauliui, ir tai padarė su neįtikėtinu meistriškumu.
„Nova Lituania“ (2019) – Karolio Kaupinio debiutinis pilnametražis filmas, kuris greitai tapo kultiniu. Tai istorinė drama apie tarpukario Lietuvą, kurioje geografas bando įtikinti valdžią įkurti „atsarginę Lietuvą“ užsienyje. Filmas stebina savo vizualiu sprendimu – juodai balta estetika ir ironiška, intelektuali drama sukuria unikalų pasakojimo stilių.
„Išgyventi vasarą“ (2018) – režisierės Marijos Kavtaradzės kelio filmas, paliečiantis labai jautrią ir svarbią psichikos sveikatos temą. Tai šviesus, nors ir sudėtingas pasakojimas apie tris žmones, kurie keliauja į pajūrį, ieškodami savęs ir palaikymo. Filmas pasižymi itin jautriu ir pagarbiu požiūriu į veikėjus, išvengiant banalybių.
„Šventasis“ (2016) – Andriaus Blaževičiaus režisuotas darbas, puikiai atspindintis Lietuvos provincijos realybę po ekonominės krizės. Tai ironiška, kartais graudi istorija apie vyrą, kuris staiga netenka darbo ir desperatiškai ieško būdų išlaikyti šeimą, tuo pačiu metu tikėdamasis stebuklo. Filmas drąsiai kalba apie vyrų krizę ir visuomenės lūkesčius.
Dokumentinio kino galia
Lietuva pasaulyje visame pasaulyje garsėja savo dokumentikos mokykla. Lietuviški dokumentiniai filmai dažnai peržengia „stebėjimo“ ribas ir tampa tikrais meno kūriniais.
- „Sengirė“ (2017) – Mindaugo Survilos vizualinis šedevras apie nykstančius Lietuvos miškus. Filme nėra jokio balso už kadro, tik gamtos garsai ir stulbinantis vaizdas. Tai filmas-patirtis, kurį privalu pamatyti dideliame ekrane, kad pajustumėte pilną ryšį su gamta.
- „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005) – Arūno Matelio filmas, pelnęs daugybę tarptautinių apdovanojimų. Tai jautrus, intymus pasakojimas apie onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir jų kasdienybę ligoninėje. Tai filmas, kuris moko vertinti gyvenimą ir rodo stebėtiną vaikišką stiprybę.
- „Šuolis“ (2020) – Giedrės Žickytės dokumentinis filmas, pasakojantis apie Simo Kudirkos dramatišką bandymą pabėgti iš sovietinės Lietuvos peršokus į JAV laivą. Tai ne tik istorinis dokumentas, bet ir įtraukiantis trileris, kurį žiūrint sunku patikėti, jog viskas įvyko iš tikrųjų.
Kodėl svarbu palaikyti vietinį kiną?
Kinematografija yra viena iš svarbiausių „minkštųjų galių“, formuojančių šalies įvaizdį ir savivoką. Kai žiūrime lietuvišką filmą, mes ne tik pramogaujame. Mes dalyvaujame bendrame diskurse apie tai, kas esame, kokias klaidas darome ir kokios svajonės mus vienija. Vietinis kinas padeda išsaugoti kalbą, kultūrinį kontekstą ir perduoti vertybes ateities kartoms. Tai investicija į mūsų pačių kultūrinį intelektą.
Dažniausiai užduodami klausimai
Koks yra geriausias filmas pradedančiajam, norinčiam susipažinti su lietuvišku kinu?
Jei norite lengvesnio, bet kokybiško žanro, rekomenduojame pradėti nuo Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ arba A. Žebriūno klasikos „Velnio nuotaka“. Jei domina istorija – „Nova Lituania“ bus puikus pasirinkimas.
Kur galima legaliai žiūrėti lietuviškus filmus internetu?
Šiuo metu populiariausios platformos yra „Žmonės Cinema“ bei „LRT Mediateka“, kurioje galima rasti didelę kolekciją nemokamų lietuviškų filmų, įskaitant ir klasikos aukso fondą.
Ar lietuviškas kinas yra tik dramos ir niūrios istorijos?
Tikrai ne. Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau komedijų, trilerių ir siaubo filmų. Tačiau lietuviškas kinas turi savitą „liūdesio estetiką“, kuri yra tapusi jo skiriamuoju ženklu, tačiau tai neturėtų būti suprantama kaip vienintelis formatas.
Kuo skiriasi lietuviška dokumentika nuo vaidybinių filmų?
Lietuviška dokumentika dažnai yra labiau pasaulinio lygio nei vaidybinis kinas. Ji išsiskiria unikaliu operatoriaus darbu ir sugebėjimu „pagauti“ gyvenimą be jokio surežisavimo. Tai kinas, kuris dažnai veikia labiau emociškai nei intelektualiai.
Nauja banga ir ateities perspektyvos
Lietuvos kino industrija sparčiai auga. Naujos kartos režisieriai, tokie kaip Laurynas Bareiša, kurio filmas „Piligrimai“ laimėjo prestižinį apdovanojimą Venecijos kino festivalyje, rodo, kad mūsų kūrėjai nebijo būti radikalūs ir nekompromisiniai. Jų darbuose atsispindi naujas požiūris į smurtą, kaltę ir visuomenės uždarumą. Šie filmai ne tik rodo mūsų gebėjimą kurti techniškai aukšto lygio produkciją, bet ir atveria duris į tarptautinį kino pasaulį, kur lietuviškas vardas tampa kokybės ženklu. Ateinančiais metais galime tikėtis dar daugiau drąsių projektų, kurie ne tik taps festivalių favoritais, bet ir pritrauks didelius žiūrovų srautus į kino teatrus. Svarbiausia, kad mes patys – žiūrovai – būtume atviri naujoms patirtims ir suteiktume lietuviškam filmui šansą nustebinti.
